Nors M. K. Čiurlionio fondas paprastai premijas ir apdovanojimus teikia žmonėms, kurie kažką gero nuveikė ar vis dar veikia kultūros ir meno lauke, o apie Čiurlionį nebūtinai kažką kuria, tačiau apskritai pasigilinti į jo biografiją, į jo gyvenimą – tikrai verta. Juo labiau, kad žinome, kaip tai yra populiaru reklamuoti Lietuvą vien dėl šio puikaus menininko. Gal nebūtina tęsti savo kūrybos cituojant garsiojo dailininko darbus ir kūrybos principus, bet bent jau su Čiurlionio gyvenimu susipažinę galėtų būti žmonės.
Gyvenimas kaip žmogaus
Jeigu žvelgtume daugiau kaip 100 metų atgal, visų pirma, matytume paprastą lietuvį – lenką. Kuris gyveno paprastame kaime, tiksliau, tai buvo Druskininkai. Dabar M. K. Čiurlionio fondas stengiasi viešinti jo biografiją, kuo labiau sudominti žmones jo kūryba, tačiau tai yra tokie faktai, kuriuos verta žinoti ir be papildomų viešinimų. Kad Čiurlionis nebuvo iš kažkokios įspūdingos šeimos, kad nebuvo jis turtingas, kad buvo įprastas žmogus. Vadinasi ir jūs, kažką kuriantys, neturite galvoti, kad išgarsėja tik turtingų tėvų vaikai. Čiurlionis turėjo labai daug brolių ir seserų, o kartais jiems visiems ir maisto pritrūkdavo ir sriuba pasidarydavo labai liesa. Tačiau tėvai meninį skonį vaikams lavino nuo mažų dienų. Jie turėjo pianiną ir visi iš eilės susirikiavę grodavo. Kai buvo paauglys, kaip ir ne vienos neturtingos šeimos atstovas, Konstantinas buvo išsiųstas iš namų toliau, ten, kur yra geriau. Jis mokėsi Lenkijoje pas ponąOginskį. Ten ir užsimezgė jo plačios pažintys. Iš provincijos Kostuko jis tapo šiuolaikišku ir viešuosius ryšius išplėtusiu miestiečiu, turinčiu draugų ne tik gimtame kaime. Lenkijoje jis užmezgė daug ryšių, vėliau vyko gyventi ir mokytis įSan Peterburgą, kur taip pat tęsė savo karjerą. Taigi, jis gyveno taip, kaip gyveno vidutinis lietuvių intelektualas, negalintis patenkinti visų intelektualinių užmojų tik gyvenant Lietuvoje, ieškantis tarptautinių ryšių.
Gyvenimas kaip menininko
Kaip po 1905 metų Rusijos imperijos griūties Čiurlionis buvo pakviestas dalyvauti pirmosiose lietuvių dailės parodose, tai atrodė be galo keistas kultūrinis vyksmas. Visi lietuvių dailininkai nebuvo tarpusavyje pažįstami, nes nebuvo vieningi, tik per parodas šias normaliai susitiko. Visi buvo įstrigę kažkokiame lietuviškame aptvare, kultūros normose, o Čiurlionis jau buvo nužengęs platų per Europą žingsnį ir įsitaisęs į to meto naujausias meno tendencijas. Jis buvo simbolistas, ko daugiau Lietuvoje tuo metu dar nebuvo.